nežemiška didybė šių skliautų...
puošnumas jų auksu aplietas...
rimtis vien trikdoma čežėjimo šilkų,
ir taip liūdnokai skamba menuetas.

veidų pudruotų nuotrupos vitražiniam stikle
auksuoti kandeliabrai, viliojantys naktis —
tiesos nėr čia, ji melo atmaina
tik sidabrinės kaukės, lornetai prieš akis

o nuodėmingų buduarų raukiniuos
mintis gašli rausvai sublyksi...
juoda čia sąžinė — ji baime sušmėžuos,
nes jau be jokio, net menkiausio tikslo