Senas laivas
Jis — tik laivas, senas laivas ant kranto,
Nenuplauks, nepakils virš bangų.
Saulėj kaista suskilusios lentos
Prie paslėpusių dugną žolių.
Neiškels baltų burių ir irklai
Jau neragins skubėti greičiau,
Laivai miršta, kai žmonės pamiršta
Vandenims juos grąžinti ilgiau.
Vien žuvėdros vis klykia ir šaukia
Skubiai mest į gelmę tinklus,
O vėliau, su žuvimis ištraukus,
Dalinti laimikį perpus.
Bandė vėjas pažadint ir audros,
Veltui plakė botagais lietus.
Veltui žaibas žaibavo ir griaudė
Dieną naktį griaustinis rūstus.
Jei ne akys, tegul tada mintys
Jį per jūrą putojančią neša...
Jaunas žvejas, drąsus ir laimingas,
Vėlei tinklą į vandenį meta.