Mūsų vasara kvepia pirmom pradalgėm,
Mėlynais lubinais namų link ji pareina,
Ir giedri vakarai kaip ramybė visiems,
Užmokėjusiems darbo bei rūpesčio kainą.

Mūsų vasara dūzgia pilnuos aviliuos
Ir siūbuoja rugiagėlės žiedu rasotu.
Naujos vados varnėnų suskato skrajot
Po užuomazgas vaisių išslapsčiusį sodą.

Kai žiūriu, aš kvaistu nuo gausos ir darnos,
Nes nėra tos kertės, kad kas nors nečežėtų,
Šimtą kartų galėtų tą grožį kartot,
Kol žiūrovą šaknydins į poilsio vietą.

Laikas, vertas poemų, dainų ir eilių,
Užkodavęs aistras čiulbesiais ir žiedynais.
Mėlyni lubinai ties pilnais aviliais,
Kur bebūčiau, nustebina ir sugraudina,

Nes žinau, kaip žydėti yra nuostabu,
Supt užuomazgą, vaisių, stebėt, kaip jis auga,
Ir panerti į rimtį giedrų vakarų — 
Tokią būtį pats Dievas globoja ir saugo.