Akmenys, akmenys kas pasakys —
kas akla ir kieta gurvolio lemtis?
Gimęs ugnyje, laike smilksi —
ligi smilties, bet smiltis irgi būtis —
ilgai, ilgai, kol vėjai pustys...
Tylintys akmenys, vieškelių dulkės,
stingstantis laikas praeinančių žingsniuos:
ėjo — praėjo, sustot nesustoja,
į klaikią tuštybę pradingsta skubėdami,
atminčiai žodį palikę,
įvardinti buvusį
kažkuriam iš mūsų.
 
Pažadintas rankų prakalbo akmuo,
tylinčiom lūpom į širdį prabyla:
brangūs ir puošnūs — vertės atitikmuo,
žėrintys, spindintys —  žmogaus puošmuo
jaudina sąmonę lyg nerimstantys švyliai...
 
Bėgantys amžiai nesendina veido,
dūžta laikas lyg bangos į uolą,
gimsta ir miršta didvyrių plejados,
užima savo vietas tolygiai ant vėlių suolo...
Šį kismą  stebi šaltas negyvas akmuo,
tyli pasaulis, ant akmens mainos šviesa —
lyg riba tarp  kas kintama
ir sąlyginai pastovaus...