Salvė
Tarsi kuopa garbės
Palei daržą rikiuojasi garšvos,
O strazdai šmirinėja po krūmus,
Ieškodami uogų.
Nuo jazmino vėjelis
Jau krečia žydėjimo varškę
Ir migla apsiklojusios lankos
Užsnūsta nei apvilktos, bet ir ne nuogos.
Sultinga ramybė,
Atrodo, kad jos atsikąsi,
Susiurbsi, lašais deimantiniais surinksi, sugersi.
Įleido į vakarą
Rausvas saulėlydžio skląstis,
O skiltis mėnulio
Svajas ir sapnus budriai sergsti.
Jauti, kaip ištirpo
Ne oda, bet sielą atskyrusios ribos —
Gyva aplinka
Jausmą, mintį ir viltį apglėbus įtraukė,
O tu lyg šaknim, tarsi virkščiom
Į būtį esi įsikibęs.
Ar kas iš ramybės snūdžios
Bepajėgtų be skausmo išrauti?
O ne... Tai lakštingalos,
Nemiga sergančios, trelės,
Ji čiauška ir čirškia,
Atskridus į prieblandą sodo.
Ak, likčiau su ja
Ir svajočiau mielai valandėlę,
Jei kuopa garbės
Nešautų kaip salvę ištroškusius uodus.