Aš bijau tos aistros, kuri ilgesio šliuzą pradarė
Ir ištrūkus banga nugarmėjo bet ką griaudama,
Jai per siauros, jaučiu, upių vagos ir jūros, ir marios,
Amžinybė trumpa, kai kliedėsiu tavęs geisdama.

Aš bijau tos aistros, kai migloj pasiklydusios mintys
Tavo žingsnių aidais tarsi neregės ieško namų,
O dangus taip arti, kad gali net žvaigždes susirinkti.
Tu nusinešei jas, ir nuo tolei tamsoj gyvenu.

Aš bijau tos aistros, kuri vejasi tavo šešėlį,
Siluetą minioj, įsibrauna į mano sapnus,
Kuri šarvus visus tarsi lukštą kiaušinio praskėlė
Ir iš delno vagų lyg iš rašto išskaitė, kas bus.

Atkerėt neprašau, suvaldyt, nuslopint, atitokti,
Nors drebu, bet neriu it plaštakė į vylių liepsnos.
Aš bijau tos aistros — ji riaumoja, kad tau atsiduočiau,
Kai visi angelai nusivylę pro šalį plasnos.

Lai. Atodairos nėr, nei dorovės, nei gėdos, nei proto
Ir ne mano jėgoms sustabdyti, nukreipti, užtvenkt.
Tvankiomis naktimis išrasojusią odą nukloki — 
Lyg Visatoj visoj tiek belikę gyvybei vandens.