Apsėdimas

Antgamtiškas veidrodis po oda
Aštuonkojis perlips tave šiąnakt
Pasiryžęs dar vienai sesijai?

Sukryžiavęs paskutines gitaras
Kažkur Čilėje atsirandi ir bandai
Atsispindėti jame

Plaštakoje anų  kryžkelė.
Ten Prateka juodesnis už Amūro
Viralą, karštesnis už prerijų kaitrą
Šėtono paleistas apženklint tave kaip
Nusidėjėlį


Tai tilpo į veną, ties plaštaka joms susidūrus
Siauros apimties pulsuojančia
Kiekvienu atodūsiu  rodančią tavo
žmogiškąją prigimtį

Nėra išėjimo, net tarpinės angos
Pasibaigimo, viskas kartojasi kaip
Laiškuose iš karo:

Apkasai, žuvusieji, myliu tave brangioji.

Tiek mažai tų gyvių su keturiom
Kojytėm limpančiom prie visko.
Velnias suleido į tave,
Tai įvyko, kai davei nagais glamonėti
Savo nugarą.
Riva