Tą dieną, kai imsiu tulžingai bambėti,
Suprasit, kad saulė jau man vakarop.
Bijosiu į lietų išeiti be skėčio,
Nedrįsiu nei geisti, nei trokšt, nei svajot.
Ironiškai tvirtinsiu: meilė – tik seilė
(Kaip lapė, kai vynuogės jai per aukštai),
Išpeiksiu kiekvieną, atrodantį dailiai,
Netapsiu gražesnė, įgelsiu už tai.
Skubėsiu ir plaksiu lyg skęstanti būtį,
Spurdėsiu ir drumsiu ir kelsiu bangas,
Kol protą išblaivins vaikaitis: „Močiute,
Prisėsk, aš per jaunas tave kad prarast."
Ak, moters širdis! Ji uždžiūsta be princų,
Be meilės, žaismės, be sapnų ir vilčių...
Nei bambu, nei aikštijuos. Ko? Juk man linksma.
Graibstausi už šono, bet leidžiuos lenkčių,
Nors liko kaboti tos vynuogės žalios,
Bet mus su vaikaičiu išmaudė lietus.

Senoliai dėl to kartais šurmulį kelia,
Kad nori jaunais nors minutę pabūt.