Aptvertoje erdvėje
ant smėlio kalnelio
po svyruokliu beržu
guli pakaruoklis
lietuvis iškišęs liežuvį
be kelnių.
 
Rankoje atlenktas peilis,
gal valgė žuvį?
Plastikinis maišelis
su alumi
ir pridžiūvusios seilės
ant veido.
 
Baigtis klasikinė, ūmi
tarp kryžių prie
gintaro kelio.
Skubėjo gyventi –
pasiklydo tarp trijų pušelių.
Ieškojo lengvos meilės?
 
Kiek daug nežinomų kelių
ir keli nežinomieji...
Paskutiniais žodžiais
pasauliui įgeli:
tegul eina visi po velnių...
 
Sielą dalinsis nelabieji
ir dar kelios velnės.
Amžinai liūdės
tuščias plastikinis maišelis
ir kelnės.