Jai buvo nesmagu, kad mėnulį žvejai jau išvilko,
Bet ji kvėpinosi.
Ji liūdėjo, kad nusišovė paukštis viršūnėj medžio —
Ji kvėpinosi.
Ją apėmė apmaudas: ji nebesėdės viena prie baltos akacijos,
Tačiau ji kvėpinosi.
Jai buvo graudu — juk pasodintas Orfėjaus medis žaliuoja,
Ji kvėpinosi.
Ji verkė, kad sudūžta stiklo žaislai ir negali surasti sutirpusio sniego...
Bet ji kvėpinosi!
Ji nutilo, nes sužinojo, kad žodis nuvys pumpure žiedo —
Vaje, ji vis dar kvėpinasi.