Mes gulim lyg kariai suluošinti po karo,
Sušaudyti, išniekinti ir pasmerkti,
O širdį gelia, Viešpatie, kaip širdį gelia!
Ir ašara įstringa vis aky.

O mes poetai, popieriais apkloti,
Metaforų dulkelėm užberti,
Poete, broli, ar mylėti moki?
Ar tik eiliuoti apie tai ko nejauti?

O mes keleiviai amžini per sniegą,
Per ilgesio aštrius ir duriančius kraštus,
O mūsų širdys  miega, vis dar miega,
Ir nežinia ar dar kada pabus.

O tu miražas, jau užgęsus meilė,
Vasaros vidurnakčio dangus,
O širdį gelia, Viešpatie, kaip širdį gelia!
Ir veidą raižo rudenio lietus.