Nebesiskūbink,  vīsa graitai prais –
Čiulbėjimai, žydėjimai, tik vėjas
Mintīm vēlyvām graušis vakarais,
Lig pať širdies, koľ rytas neprispėją,

Koľ šiurkščiai byra laikas sutemon
Ir paukštis ne savam lizdi numiršta,
Priglaudžia pėdas pakelās akmuo,
Nebesiskūbink, jau senai ažmiršą,

Kad gyvenai, kad minkštas pradalgys
Pą kojām gūlą ir kvepėją dienās
Visom spalvom, jau nīgdį neažgis
Neišragautās tykiās mēnasienās,

Tik rudenēs ir žodžiai, ir namai,
Klevai bespalvį patalų išpurtis.
Nebesiskūbink, tai tik sapnavai,
Kad kelias lig namų ir smėlis šiultas.