Prie Nemuno, pušyno pakrašty,
Apaugęs žolėmis, akmuo dūlėjo.
Seniai nuskendęs laiko užmaršty,
Dienų dienas tylėjo ir tylėjo.
 
O pušys ošė, vėjyje lingavo,
Žalias šakas aukštyn į dangų kėlė,
Kamieno rievėmis metus skaičiavo,
Kurie į praeitį vis lėkė lėkė.
 
Apkritus šerkšnui, žiemomis,
Ir jos į tylą grimzdo,
Speiguoto sausio naktimis
Rymojo nelaimingos.
 
Tiktai pavasariais, saulutei riedant
Vis aukštesniu keliu,
Žibuoklei skleidžiant melsvą žiedą
Viršum senų spyglių,
 
Kada Pietys, švelniai palietęs,
Nulėkdavo lauku,
Pušelės budo, puošės, stiebės
Dar aukštesniu ūgiu.
 
* * *
 
Bet akmeniui tai kas —
Jis vis gulėjo.
Nubėręs gėlėmis lankas,
Birželis ėjo.
 
Gal nuo dienos karštos,
O galgi nuo nakties keistos ir paslaptingos,
Viena pušies šaka
Prie senojo akmens arti švelniau palinko.
 
Šilti spygliai užgavo pilką veidą,
Pušelė neišlaikė, sušnabždėjo:
— Tu vis tyli tyli, o man taip gaila,
Kad mudu niekados dar nekalbėjom.
 
Sakyk,
kiek amžių čia esi,
Iš kur atkeliavai?
O gal šiame smėly
Prieš šimtmečius gimei?
 
Aš atskridau su vėju
Mažyte sėklele,
Tai jis visas pasėjo
Mus Nemuno krante.
 
Keista naktis, keista,
Metuos — pati trumpiausia,
Žalia pušies šaka
Prakalbo, klausia.
 
Akmuo, ir tas,
Jai tylomis atsako —
Ar senas aš?
Gal milijonas metų.
 
Gimiau toli toli,
Kai ugnies upė bėgo
Ir kalno pakrašty
Juoda lava nusėdo.
 
Virtau į akmenį, į uolą,
Kur tik ereliai skraidė.
Ir nors žaibai, perkūnai puolė,
Ji neaižėjo, laikės.
 
Buvo puiku regėti tolius,
Kovot su audromis, vėl saulėj kaisti,
Draskyti debesis baltuosius,
Audrom piktom nenusileisti.
 
Tik žemėje kažkas baisaus nutiko,
Atvėso ji, ledėt pradėjo,
Ledynas tapo mano lemtimi,
Aš jo šarvuos lindėjau.
 
Sunkios naštos net uolos neatlaikė,
Trupėjo gabalais, kartu per žemę slinko,
Ledai kelionėje ilgai užgaišo,
Kol orui vėl sušilus, ėmė ir ištirpo.
 
Likau gulėt, tiesa, upės dugne.
Plati ji buvo... ir gili.
Šalau vienatvėj, tamsoje,
Baugioj kurčios tylos šaly.
 
Tik viskas, laikui bėgant, keičiasi. Net upės senka.
Išgraužia naują vagą,
O akmenims gulėt išdžiūvusioj senojoj tenka.
Retai taip būna gera.
 
* * *
 
Pušelė klausėsi akmens gyvenimo,
Kuris jai pasaka pavirto.
Daugiau nebus jis šaltas, svetimas,
Bejausmis, pilkas.
 
Jeigu naktis stebuklų baigsis
Ir vėl tylės,
Šakas žemyn žaliąsias leis ji
Ir taip mylės.
 
Skaisti rasa, o gal gi ne rasa nukrito...
Kraštelis debesų Rytuos paraudo,
Gal pasirodė, gal jauna pušis išgirdo
Akmens jai tartą žodį tarsi raudą:
 
— Tik nemylėk manęs, nereikia.
Gal bus — žmogus ateis, suskaldys ir išveš.
Klastingas kartais būna laikas,
Staiga gesindamas danguj žvaigždes.
 
O galgi neišveš, tiktai prisės,
Bandys išgirsti mano sakmę seną,
Tada visom šakom tu jam šnarėk,
Kad ir akmuo gyvenimą gyvena.
 
Šnarėk apie akimirką, kur tęsės milijonus metų,
Bet visa tai niekai
Prieš vieną šviesų sapną, trumpiausią metų naktį,
Kai „myli“ pasakai.