Ženklai
Nė vienoj pakelėj nestovėjo įspėjantis ženklas,
Kad gali iš kelionės daugiau nesugrįžt,
Kad net tapęs karaliumi liksi mirtingas bei menkas,
Kad neverta didžiuotis, bet verta išmokti prašyt,
Kad gyvenimas vienas be juodraščių, kopijų duotas,
Kad bėda kiekviena kaip žmogus turi silpnąją vietą,
Kad renkiesi tu pats, ar tau ašaras lieti, ar juoktis,
Kad neturtėlio įžadais moka už laisvę poetas.
Pakelėj daug ženklų, bet nėra tų svarbių, pagrindinių,
Kaip neskaudint kitų ir gyvent, kad pačiam neskaudėtų.
Gal todėl daug duobių – abejojantys bus jas išmynę,
O išminčiai visi neskubėdami ėjo iš lėto,
Nes norėjo matyt tarp savęs susirišusias smulkmenas,
Kurios akstinas geras nustebti, suvokti, nudžiugti,
O greitieji skubėdami kėlė ir sušniaukštė dulkes,
Nesupratę, kad turi šią vieną vienintelę būtį.