Tegalime žengti vienu pasirinktu keliu: nepasirinkti takai liks nežinomi... Dėl nesuvokiamų priežasčių ši mintis nušvito sąmonėje dar nepramerkus švininių vokų. Ją greit užgesino sodrūs galvos skausmai, kurie pažįstami tik tiems, kurie geria ne pirmą dieną ir netgi ne pirmą savaitę. Visiems kitiems lieka padauginti savo blogiausias pagirias iš šimto šešiasdešimt dviejų. Mobilusis tyliai vibravo ant kilimo, bet man nusispjaut, kas bando pasiekti mane šį ankstyvą rytą ar vakarą. Nors velniai žino, ar jis jau toks sumautai ankstyvas. Langus dengia tamsios paklodės ir keleto metų purvo sluoksnis. Aš tiesiog pavargau sakyti „Alio, alio“ – taip atsitinka, kai beveik dešimtmetį tau niekas neskambina. O jei ir paskambina, tai būna viso labo marketingo komanda, besigilinanti, kokias cigaretes rūkai ir kokias kiekiais. Iš trečio bandymo susisukau visai padorią cigaretę. Tai priminė Bukovskį, kuris rašė, jog dalis rašytojo dalios yra sukti „ Red Bull“ cigaretes pigiame motelyje. Nepasijutau tikresniu rašytoju, nors čia ne pigus motelis – čia blogiau... Mano pasirinktas takas nuves į vienintelį pasaulio barą, kur gėrimus man pilsto už dyką. O jeigu personalas bus dingęs, atrakinsiu duris savu raktu ir įbrįsiu į tą sraunią upę. Cigaretė pradėjo deginti pirštus – suniurnėjęs numečiau nuorūką į pirmą pasitaikiusią stiklinę. Vangiai apžvelgiau savo menką gyvenamą plotą, amžinosiose tamsybėse neradęs batų įsispyriau į šlepetes, kurias galima supainioti su sandalais. Mane irgi gal dar galima supainioti su žmogumi arba ne – priklausomai nuo girtumo laipsnio. Šaltas oras gaivino, bet organizmas reikalavo etanolio infuzijos. Be jos man grėsė niūrūs dalykai. Dalykai, apie kuriuos geriau nė negalvoti. Barui pasiekti man prireikė valandos – anksčiau sulakstydavau per penkiolika minučių. Taip, anksčiau kojos taip nemaudė ir nedrebėjo. Gyvenimas – tai pasikeitimai, dažniausiai priešingi tiems, kurių norėjome. Durys buvo atviros. Keista... Turėjau vangų įtarimą, jog šiandien sekmadienis. Nors dienos painiojosi, nebuvau įsitikinęs, ar už lango gegužė ar birželis. O gal  mano gimtadienis? Ach, kas iš to beverčio laiko matavimo... Įsikūręs savo privačiame super V. I. P kambariuke ant stalo radau savo kasdieninę dovanėlę – penkis gramus žalio nuo Vlado. Šaunuolis tas Vladas – ne veltui dėl jo savo galva rizikavau. Čia pasikeitimas, kurio tikrai norėjau. Nors tiek gerai – maži geri pasikeitimai. Barmenas atnešė mano kasdieninę ruginę, o aš pradėjau sukti suktinę iš vieno savo manuskripto lapų. Iš to galima nuspėti, kad mano rašliava nekonkuruoja su „Vilko metu“ knygynuose, bet nepaisant to dėjau aš skersą ant žmogaus, rašančio perspėjimus ant knygos, kad jo knyga fantastinė. Plazminį ginklą šiknon už tokius perspėjimus... Pyktis atlėgo – žolė po truputi ėmė veikti. Smagu, net ruginė žolės skonio – gerk lyg vandenį, o kai burna tiek išdžiūvus, pats tas. Nors ne Tapinas čia kaltas, čia dvasinė provincija ir nepisitu sergančių Žemaitės pasekėjų kultūra kalta. Realizmas „Gausi į dantis, boba“ ir kaimo tragedijos keliauja į kultūrinius fondus. Taip, reikia išsaugoti kaimą, kuris jau nebeegzistuoja, ir priimti lietuviams, kokie mes kryžių nešiotojų ir kankinių tauta. Jeigu pakeisime tai fantastika ar nors linksmesne proza, dar pamiršime ir pradėsim tvarkyti savo gyvenimą be ašarėlės ir savižudybių rekordų... Barmenas pertraukė mano mintis savo žemu bosu: „Turiu kai ką, kas nuo visko padeda. Geriau nei ruginė ar kanapė. Šeimos receptas šimtmečių senumo.“ Aš tikrai būčiau pasiuntęs bet kokį kitą barmeną kuo toliau ir pavadinęs jį šūdmaliu kretinu, bet šitas kaulinis senis atrodė taip, lyg būtų matęs viską nuo Visatos atsiradimo momento. O ir išbandė jis viską bent po du kartus... Aš tik linktelėjau, tiesiog žinojau: šito senio nuodas nepaves. Mano stiklas užsipildė nenusakomos spalvos skysčio: ne pilko neaiškaus ar dar kokio balsvo. Keičiančio spalvą, žaižaruojančio, sunkiai suvokiamo gėrimo. Velniava... Sekundei suabejojau, ar verta, bet negalėjau žengti žemiau principo, kad joks gėrimas manęs neįveiks. Nurijau viską vienu mauku ir gerai – skonis priminė napalmą su dantų pastos prieskoniu... O ir vidus degė lyg būčiau išgėręs mitinio šimtaprocentinio spirito. O, chemijos mokytojau, išgerk šito ir mes dar padiskutuosim, ar būna šimtaprocentinio alkoholio ar ne. Iškart pradėjau svyruoti, visi mano metų metus kaupti įgūdžiai pasirodė beverčiai. Net neįmanoma palyginti su pirmu kartu įkalus – čia kažkas kosminio... Matyt, pirmieji velnio lašai, kuriuos iš bulvių velnias išvarė toje senoje pasakoje. Pradėjau prunkšti... Tu matai, pasirodo, kad to ūkininko šeima iš pasakos receptą išsaugojo ir atkeliavo lašiukas pas mane... Įdomūs pojūčiai tuo nesibaigė, viskas sukosi ir lydėsi. Staiga pasijutau stovįs vidury koridoriaus: mane supo pažįstami veidai. Čiagi vakarėlis pas Tankistą prieš kelerius metus... Senis pastiprino gėrimą ketaminu? Kitaip paaiškinti neįmanoma, nuo jokio alkoholio tokių juostelės atsukimų nebūna... Gal man jau smegenys per ausis bėga? Blogai nesijaučiau – netgi menkiau apgirtęs nei prieš tai. Vakarėlis ėjo į pabaigą, teliko įsimintinas epizodas, kai vienam plikam šou verslo atstovui kirtau butelių per pliką buką galvą. Vėl negalėjau žengti žemiau principų – negalima šūde volioti Lietuvos repo kultūros atstovų. Mano muzika yra mano muzika ir jie dirba iš idėjos, kol šou pasaulis su broliais šaunuoliais ir panašiais degradais, laikančiais save muzikos išradėjais ir dievais, suka ta patį šūdo ratą. Gražusis epizodas pasikartojo ir atrodė dar nuostabiau, tik po to kažkodėl užsukau į vonią nusiplauti kraujo nuo rankų ir marškinėlių. Keista, kiek pamenu, iškart išėjau namo išsiblaivyti... Man mazgojant rankas į vonios kambarį įsliūkino moteris. Ji buvo kokių 35 metų, dėvėjo brangų kostiumėlį ir tiko prie šito vakarėlio kapišonų, kedų ir kerzų kaip braškiniai ledai prie raugintų agurkų... Matrica tuo nesibaigė: užsišnekėjome, ją pralinksmino mano techninis plikio nokautas. Plikį Tankistas su Masteriu išnešė į gretimo daugiabučio laiptinę ir apmyžę paliko. Apie penktą ryto kažkokia močiutė pagaliau iškvietė mentus. Tą man Tankistas pasakojo mobiliojo ryšio pagalba juokdamasis kas minutę... O aš ir mano naujoji draugė Edita aptarinėjome didžius planus prasukti gerus pinigus jai prodiusuojant dar vieną meilė-seilė serialą. Aš, aišku, kepčiau scenarijus greičiau nei kebabus... Visa tai įvyko akimirksniu – prabėgo lyg pagreitinti kadrai. Aš sustojau gražiame lofte, bet vis tiek jaučiausi sumautai. Edita norėjo tikro šedevrinio serialo, kuris pakeistų viską Lietuvos eteryje. Jolkos aistros tebuvo pinigų plovimas surinkti lėšoms. Deja, mūsų superkriminalinės dramos pilotas liko pilotu. Nepakeisi sistemos: muilas kyla į viršų, sunki drama eina į dugną. Aš suvokiau, kad šis mano velnio lašų vizijos „Aš“ nekenčia rašymo. Tai tik kebabų pjaustymas atšipusiais peiliais. Mūzos nuo manęs nusigręžė ir mane prakeikė. Aš gėriau daugiau nei bet kada prieš tai. „Lietuvos rytas“ rašė, kad susimušiau su Egidijumi Dragūnu prie „Forum Cinema“ kino teatro. Aš pasiekiau dvasinį dugną. Niekas manęs nebedžiugino... 
  Aš atsibudau tame pačiame bare. Barmenas pylė antrą taurę to košmariško marmalo:  
– Seni, nedrįsk... Kas per mėšlas? Čia košmarų substancija, o tu dar drįsti sakyti padeda nuo visko...
– Na, šis kokteilis padeda suprasti alternatyvas, klaidas ir galimybes... 
– Taigi supratau - visada gali dar blogiau... Užsuk šitą Pandorą... 
– Čia išmintis, Tomai, o ir viltis guli ant dugno. Užbaik šį butelį ir suvoksi Visatos paslaptis. Aišku, lieka tikimybė išprotėti bandant...  
  Neklausk, kaip, bet aš užbaigiau tą marmalą... Vizijos, ach kiek klaikių ir gerų vizijų. Nors karsto dangčiu apsivožk, kiek daug. Nežinau, ar suvokiau Visatos paslaptis, bet supratau: laikas kažką keisti, kol neatsibudau vienoje iš jau matytų košmariškų alternatyvų... 
  Išėjus iš baro lauke jau tekėjo saulė. Nesusilaikęs apsivėmiau: tarp mano skrandžio turinio krutėjo kažkas įtartinai panašaus į mažą raudoną kipšą. Rėkdamas nubėgau iki klinikų... Pasilikau ten trims mėnesiams – gydžiausi laisva valia. Nemečiau gerti – tiesiog reikėjo pristabdyti ruginės kiekius.
  Vladas patvirtino, kad jokio barmeno tą sekmadienio vakarą bare nebuvo ir negalėjo būti. Vis dėlto neabejoju, kad kaulinis senis realus: dievas, velnias,burtininkas. Kiekvienas spėjimas gali būti teisingas... Per tuos tris mėnesius iš painių vizijų tinklo nubraižiau planą, kaip irkluoti teisingos realybės link. Tik kol kas negaliu užsukti į jokį barą. Vis šešėlyje pasivaidena tas prakeiktas senis ir jo kipšas.