Kokį velnią kalba tie poetai
su matinių spalvų švarkeliais,
kelio dulkės kuriuose
iliuzijom išnyksta,
nepaplautos dieviškoj skalbykloj
ir nedžiovintos ratais pragare,
o paskutinė jų skalbėja – epitafija.

Trilinku lapu, dar kartą perlenktu,
rankoj, sulenktoj pusiau...
Akių vokų gyvaplaukiais
brūžina vitražines
akis, devyniskart
užmerkt, atmerkt
prieš pirmą vilgymą.

Spjauna šūvį žemė–oras
laisvalaikio naktų bučiuotų
dūmų ratilų centruose
pažadus šifruotus
vienintelės ramiai
rimuojančios savo širdies
plojimų dūžiams.