Iš vaikystės šviesiausių dienų
Kvapą rankų, šiurkščių ir gyslotų,
Ligi šiolei aš, tėve, menu.
Kaip jų trūksta, kad tu tą žinotum!
 
Jos kvepėjo žeme ir grūdais,
Arklio prakaitu, apynio virkščiom,
Avietyno rasa, nupjautais
Bulvienojais, žole vakarykščia.
 
Dar ir šiandien tarytum jaučiu
Vaško kvapą ir medkopio dūmą.
Taip giliai, ligi pat paširdžių,
Aš pripildyta tavo gerumo.