Kaip gera. Televizorius nutilo,
Ir kieme nieks nevirkdina vaikų,
Lėtai geriu po lašą brangią tylą,
Į jos bangas su galva panirstu.

Nebesugrįžta ir nepasakoja nieko,
Neklausia įkyrokų klausimų,
Čaižus skambutis durų link nekviečia,
Ir aš palaimintai tyliu, ir tu.

Ori ramybė. Gal išties pasenom,
Išmokome šnekėt širdies kalba,
O gal taip garsiai ir smagiai gyvenom,
Kad verta aukso tapo ši tyla.