Patogi ramuma, kada sieloj atslūgusios aistros,
Pamoka išmokta, nebeverta gręžiotis atgal.
Palengvėja dėl to, kad savęs su tavim nesusaisčiau,
Kai jokios nuodėmės, tai už ką gi prie kryžiaus bekalt?

Svajones ir sapnus lyg neklaužadas paauglius auklėjau,
Kol pakluso galop ir sugrįžo džiaugsmu nešini,
Nuskaustų kad nėra nei liguistos reikmės prisiglausti,
Nei mazgot ar skandint likučius sūriame vandeny.

Atlapojau vartus ir kas veržėsi laisvėn, paleidau.
Kaip pririšt prie savęs, net jūreiviai nežino mazgų.
Nemanyk, jog liūdžiu, spinduliuoja ramybė iš veido,
Nes laiku supratau — lyg plaštakė į liepsną plazdu,

Bet ne aš apgruzdau. Naikinau ilgus ilgesio laiškus
Ir stebėjau ramiai, kaip jų dūmai išnyksta ore.

-----

Prašalaitis kažkoks po langais ko įaudrintas vaikšto?
Sužeistasis? Gal būt, nes juk meilėj dažnai kaip kare...