Mano draugusiukas Romusiukas

   Vakar su savo draugeliu Romu, sėstelėję mano kieme ant suolo, netikėtai sugalvojome, jog gal ir reikėtų ta proga išgerti?! Tai aš greit sulaksčiau pas kaimyną, kuris iš Rusijos parsiveža gana stiprokos pakraipos gėrybių, ir parvilkau motininę (0,7l) šnapso. Kai tik ji pasibaigė, iškart susivokiau gal kiek per mažai paėmęs, tad teko sukursuoti dar kartą. Kai sumontavom antrą bonkialą, jau buvau bepradedąs abejoti savo sveika nuovoka, ar tik nebūsiu eilinį kartą smarkiai apsirikęs ir vėl parnešęs per mažai?? Tačiau šią klaidingą versiją paneigė Romas, nei iš šio, nei iš to sumanęs eiti namo. Per patį renginio vidurį! Bet aš jam vis dėlto neprieštaravau, nes atsistojęs žmogėnas pradėjo pakaitomis ramstyti tai mano tvorą, tai fasadinę namo sieną. Galų gale jis vien sau pačiam suprantamais piruetais ir nepaisydamas jokių kelio ženklų nuvilnijo kreivoku asfaltu tik jam žinoma kryptimi. Gal „ziuid-vest“?
   Po gero pusvalandžio griebiau ragą, kad sužinočiau paskutines draugelio pribuvimo koordinates. Maloniai laibus prasirūkiusios (o gal man taip tik pasirodė?) telefonistės balselis pranešė štai ką:   
   – Šiuo metu su abonentu NEĮMANOMA SUSIKALBĖTI! Prašome pabandyti vėliau.
   Jeigu jau taip, tai nuspendžiau jo asmeniškai paklausti ryt iš pat ryto atsidarysiančiame alaus bare, kur susirenka visi pūstažandžiai, išvakarėse persiėdę kiaulienos.

Voldemaras Zacharka
2014-05-31
VoldZak