Sapnuojant gyvenimą

Blausiais žibintais išbarstytos gatvės,
einu per sapną beprotybės taktais,
gilyn į tamsą, ten, kur nieks tavęs nelaukia,
tik neviltis, pasiutėliškas noras grįžt atgal, pabėgti nuo mirties ir siaubo,
bet tu jauti, kad jau kažkas ant tavo veido kaukę spraudžia,
ir rėkti noris, bet gerklėj užstrigo baimė ir silpnumas,
ir orą tarsi išsiurbė iš tavo plaučių vaikiškas narsumas
Gediminaičių disnastija