Kai žiūri į tolį pro mėlyną langą,
O iš tiesų į savo atvaizdą stikle,
Ar matai tu sielą tarp veido ir rankų,
Ar matai tu tiesą, kuri netikra?

Ar matai tu svajones, mirusius troškimus,
Klaidas ir norus, degančius ugnim?
Ar matai, kaip spurda siela nenurimus,
Ar matai jos žingsnius, vedančius vandenin?

Kai žiūri į tolį pro lango stiklą,
O iš tiesų jame matai save,
Ar atsimeni visus, kuriuos buvai sutikus,
Ir vasarą, kuri baigės naktimi gaivia?

Ar matot savo sielą toly, už stiklo,
Ar matote ją vandens atvaizde?
Jos lūpos neklausia, kas atsitiko,
Neklausia, kas tapo degančia žaizda.

Ten jūsų siela, už mėlyno stiklo,
Ten ji glūdi, atvaizde.
Iš praeities tolių nieko neliko,
Tik liko siela spurdančiam stikle.