Pasvarstau kai kada,
Ko tvirtovė tava užrakinta?
Jei smalsumas — yda,
Tai blogiausia esu iš visų.
Nori būt paslaptis,
Nesiduodanti niekaip įminti?
O gal bokštą iškelt
Į padanges aukščiau debesų?
Jei praversi duris,
Mylimiausią vaiduoklį paleisi?
Kokį actą laikai
Nevėdintuose savo rūsiuos?
Atminimais šventais
Gal apaugęs koks numestas žaislas?
Gal manai, kad atimt,
Sugadinti į vidų veržiuos?
Ne. Pati sklidina
Kam kitam nesuvokiamo turto,
Kokio pelės negrauš,
Koks saugus tik po dulkių šilkais.
Man smalsu išbandyt
Jau nusenusios raganos burtus,
Bet ant durų spyna
Demonstruoja, kad niekas neleis
Atrakint, atkabint,
Atlapot, išvėdinti, atgniaužti.
Nebijok ir nevark —
Tavo „ne“ aš gerai suprantu.
Apsiglėbk ir turėk 
Šią išdidžią vienatvę kaip auksą.
Aš domėjaus kitkuo,
Ne spynom užrakintu turtu.
Gal sunku patikėt,
Bet svarbiausia dabar — ar tu gyvas?
Pamojuok, kad esi,
Ir aš trauksiu savaisiais keliais.
Lai ant durų kabos
Rūdimis užgargėjusios spynos,
Nes tenai aš neinu,
Kur nenori manęs įsileist.