Praradęs visus pažintinius, protinio  gebėjimo ramsčius, burtažodžius, net
ir patį laisvės stabą, nes kiekviena stabmeldystė  yra mano negalios 
reiškimosi būdas, surandu savyje drąsos neišsigąsti Nežinomybės prieglobstyje,
buvimo paslapties akivaizdoje, bandau tapti maištininku prieš visuotinybę, į kurią
įklimpau, suvokęs save kaip asmenį, kurio buvimą lemia išlikimo trukmė,
jos  virštikrovinė atmaina, įsteigta sąmonėje — nemirtingumas. Tikėjimo
judesiu susikūriau atramą beribėje mirties visuotinybėje. Nežiniai suteikiau
begalę vardų, nors mano Esatis tėra jos galių sutelktas krešulys į be galo
trumpą , joms nereikšmingą akimirką. Bet koks žinojimas duotas visuotinybės
pavidalais. Įtikinu save pažinęs mirtį: ji slenka pridurmai paskui mane šiame
žodyje nuo lopšio iki paskutinio atodūsio, vis vien maištauju, aiškiai suvokdamas,
kad mano kurtus šauksmas beprasmis. Beasmenio gyvybės krešulio maištas
prieš esmę, išsikleidžiančia visuotinybės duotyje — Kalboje. Kiek kalbu, tiek
esu išugdytas, išmokytas (išmokęs) įtaisas,  visuotinybės vietininkas, įkaitas,
auka, tremtinys, kuriantis prasmę, bandantis sugrįžti į beasmenį gyvybės krešulį,
į prarastąjį nemirtingumą, nes asmeniškumo našta, vadinasi, asmeninė atsakomybė
sunkiai pakeliama. Esu gyvas tiek, kiek išsaugau savo bekalbę nedalomą vienetinę
būtybę, ateinančią iš Nežinios. Esu miręs — kiek susitapatinęs su Žodynu, kiek
suteikia man  grynasis žmogiškumas. Gyvybėje nėra mirties įdago, nežmogiškosios 
būtybės savaip nemirtingos, jos dvesia, stimpa, bet nemiršta. Tik žmogui suteikta
galimybė patirti didingą tragišką akimirką, nes mirtis įdeginta į patį gyvybės vidurį —
sielą. Nežinios tremtinys, kuriam suteikta galimybė patirti ne tik laisvės svaigulį,
bet ir maištauti prieš šią galimybę, išvalyti tuštumą nuo įgytų stabų, akimirkai tapti
liepsnojančiu gyvybės krešuliu, įtemptoje akimirkoje neribotai, vienetiniai ir 
nedalomai būtybei, įsteigiančiąja  prasmę, ne tik kaip kiekybinė gyvybės krešulio
tįsa, bet kaip neskaidoma būtybė, žengianti į prarastą pilnatvę — nežmogiškumo
bekalbę patirtį — maištas prieš visuotinybę, galiojančią kiekvieną akimirką,
net ir maištaujančiam. Visuotinybė ir yra tuštuma, o joje beviltiškas maištaujančio
mostas, susipriešinimas su ja — besąlygiškos, neapibrėžtos būtybės maištas prieš
„Tuštumą“, „Lemtį“, „Niekį“, „Demokratiją“, „Genetinį Kodą“, „ Aukščiausiąją
Išmintį“,  prieš daug kitų asmenybei turėjusių įtakos, įpirštų, lengvu tikėjimo judesiu
priimtų susinaikinimo būdų: ištirpimas Nirvanoje, svaigaluose, susijungimas
su Vieniu, Dao, Pasaulio Siela, išgyvenant Būties lengvumą ar kančią, net rašant
šį tekstą... kalbu visuotinybėmis... tikėdamas, jog ne į tuštumą...
Neatremiamai įsakmus paliepimas — reikia — būtinybė būti — „dirbančiu“,
„kuriančiu“, „išganytu“, „visuomeninių santykių visuma“, „genetiniu kodu“,
o ne tragišku maištaujančiu Nežinomybės šauksmu „Esu“ manyje, atima ne
tik laukiamą „laimės“ akimirką, bet ir pagrindinę mirtingojo orumo,
išskirtinumo žymę — laisvę, tampančią nebeįmanoma. Užrašyta, įkalbinta
tragedija virsta tik ribiniu jausmų aprašymu... maištu prieš kitą dalinę
visuotinybę — kitą ribinį aprašymą... akistata su Kitu ar Kitais... sužmogintais 
„objektais“ ar „subjektais“, užpildančiais aistringą stokojančią Tuštumą...
Nežinomybės galimybės dovaną mirtingajam.