Naktinė žibintų pašvaistė savitai akina pro cigarečių dūmus ir taip apsiblaususias akis. Po kojomis žlegsi. Nusispjaunu į tą košę, patraukiu snarglį nuo nosies ir įtraukiu save atgal prie baro. Šitoj skylėj pirmą kartą. Kilimine danga ištapetuotos sienos derinasi prie pilkų šypsenų. Auskaras, tatuiruotė, trispalvė, aprasoję akiniai... Kažkur kampe matau pažįstamą siluetą. Jo savininkas kabina save ant pakabos. „Geresnės kompanijos tokiam vakarui ir nesurasi“, – iškeliu ranką. Nusismaukiu kepurę, matyt, apsinuogino viena iš čakrų, nes milisekundžių staigumu girtas vyrukas spjauna virtinę nenusakomų replikų: 
– Blenhkephurėkietchsšš...
–  Raminkis bl**, Vycka, prisigėrei, tai būk savo vietoj. Pats išnešiu, jei reikės, – barmenas iškelia geltoną kortelę. „Aha, pastovus klientas“, – pagalvoju, bet man vis vien. Akimirkos tyla afišuoja kažką neužbaigto.
– Kaip geriausia kabinti panas? – mėtydamas kojas ir banguodamas liemeniu, bet šį kartą su kur kas geresne dikcija klausia manęs Vycka. Atsisuku, išpučiu žandus. „Per sunkus klausimas“, – vietoj atsako patraukiu striukės užtrauktuką žemyn.
– Ogi reikia būti boksininku poetu! – išpranašauja baletmeisteris.
– Na ir kaip sekasi? – nusišypsau.
– Bandau juo būti, – suraukia antakius, sutraukia skruostus ir paleidžia porą smūgių į orą.
Baro lankytojai pradeda spragsėti pirštais, ant liepsnojančios scenos užšoka studentas indas su trimitu. Storasis barmenas kontrabosiškai bumsi savo pagiežingas stygas. Afrikietiškas būgnas prisijungia pastalėje. Pusnuogės mūzos savo sodrios spalvos plaukų verpetais pradeda šaižyti ore feromonų impulsus. Štai jums ir miuziklo pradžia. Pabaiga.