Apsiklostysiu pienių skristukais žilais,
Kad vidurdienius karštus prasnausiu pavėsy.
Kaip dar likusį laiką džiaugsmingai praleist?
Gal jo uodegą slidžią delnuos suturėti?
Vėjo gūsy nektaras, spalvingi drugiai.
Lai diena šita būna be rūpesčių žvirgždo.
Ką iš glėbio paleisiu, manęs nesužeis,
Tik judriu gyvumu kraują stingstantį virkdys.
Kam matuotis iš naujo vaikystės svajas,
Jeigu žemė jau traukia ir obuoliu kvepia?
Tik skristukais dangstyti beliko save
Ir stebėtis – nelyja, o veidas tai šlapias?..
Ak, nubraukti, nužerti greičiau tuos pūkus,
Per aukštai jie pakyla, per giliai jie kutena, 
Nes gyvenimas tol įdomus ir gražus,
Kol galiu jį turėt ir manyt, kad jis mano,
O kai kyla, kai skrenda aukštyn ir tolyn, 
Nei pavysi, nei jį pavalkais įkinkysi.
Tegul atminčiai lieka skristukai keli –
Gal grožėtis pavasariu piene išlįsiu?