Aš norėčiau taip juoktis, kaip juokiasi vandenys gilūs, 
kai į juos aš žvelgiu ir lyg saulė šypsaus, 
kai garsai siautulingi, neliauja, netyla, 
kai džiaugsmu ima lyti dangus ir skliautai, 
kai pavargus diena vėl į vakarą žengia, 
kai žaroj ima tirpti visi pramanai, 
kai būtis nejučia nuogai išsirengia, 
kai visai išeini ir sugrįžt nemanai, 
išeini tu šią naktį šešėliais pavirtęs 
į tenai, kur taip šaukia sapnų vandenai, 
anapusis švytėjimas ašarom merkia 
šitą žemę, ir šituos pavėsius lankai. 
Kai per Stiksą plačiausią ir bridęs, ir plaukęs 
sugrįžti prie griuvėsių ir rūmų minios 
ir jautiesi prie laimės arti, vos per plauką, 
kad gali palytėti dar šviesą dienos, 
dar į naktį žvaigždėtą atgal atsisukęs 
dar eini, dar eini nors spingsulės blausios 
kaip vėlė nerami, kaip šešėlis išblukęs 
bemaldaudamas meilės kaip saulės vienos.