* * *
Vis smuikuoja papievy žiogai,
Vis lakštingalos čiauška sode.
Ko tu žodžių meilių nesakai,
Kur kartojai kasdien kažkada?
O gal aš tiktai jų negirdžiu?
Gal nublanko ryški jų spalva?
Jau pritilo plakimas širdžių,
Jau pražilo pavargus galva.
Netikėk, kad netiesą sakiau,
Kai mylėjau, buvau mylima...
Nesugrįš jau, kas buvo, daugiau —
Nuklajojo mūs meilė pirma.
Kaip vaikystės žaisminga diena,
Tarsi virtinė gervių skliaute
Dingo ji mūs vilčių sklidina...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Tik lakštingalos čiauška sode.