Ką apgauti bandau, lyg nebaisūs perkūnais grūmojantys debesys,
Neviltis, negalia ir vienatvės bežadė tyla?
Minkštasieliai visi į dyglius ar į raumenis slepiasi,
O tiesas pripažint susipranta galva tik žila.
Bet jaučiu — man anksti, rūpi spaudžiamą uodegą sukti,
Išvingiuot, išsinert iš sunkiausių visų padėčių,
Nes turiu pamatyt, kam aš perduosiu židinio ugnį,
Kad ilsėtis po to jau galėčiau ramiai, be kančių.
Taip, smalsumas — yda, kai gegutės sode nekukuoja,
Daug ertmių mintyse ir kai kojos aplietos švinu.
Jau pažįstu audras, tad kai debesys kaupias, žegnojuos,
Nes laiminga esu tik dėl to, kad ryte atbundu.
Bambu tik dėl mados. Jei dainuosiu, pakliūsiu į globą.
Kai būtim aš svaigstu, kas protu esant pilnu tikės?
Kiek jaunų ir greitų nusivylę viskuo garsiai bodisi?
Nieko. Bręskit, vaikai. Kai pasensit, svajosit straksėt,
O krūtinėje oš kažkada užsilikusios audros,
Lis dažnai iš akių, padėkų bus daugiau, nei maldų.
Nors nebus vietos tos, kur nei gelia, nei maudžia, nei skauda,
Jūs manysit kaip aš — kaip rytais atsimerkti saldu!