Smagus tas vasaros lietus,
Tave mane glėbin pagavęs,
Bučiuoja lūpas – nekantrus!
Tarytum niekad neragavęs
Saldžiosios žemuogių gaivos.
O dobilai po mūsų kojom
Tuoj nekaltai paraudonuos,
Juk jie nežino, kad ieškojom
Mes vienas kito lietuje.
Tik jis – tik šelmis – žino slaptį,
Kaip Tavyje ir manyje
Vaivorykštės spalvas suplakti.
Ir stebis tylūs ajerai –
Vaivorykštė pakrantėj žydi.
Tu lietuje mane radai,
Aš – Tavo pasaka mažytė.