Dukrytė gimė baigiantis kovui, mums mokantis antrame kurse. Į mūsų bendrabučio kambarėlį atėjo didelis džiaugsmas ir didelis rūpestis, bet jauniems viskas atrodo įveikiama, tiesiog reikia daryti tai, ką tuo metu reikia, o iškilus problemai vienaip ar kitaip ją išspręsti, ir laikas netruks praeiti: kai baigsim institutą, mergaitei jau bus ketveri – išvargtas vargas.

O simplicitus sanctus! O šventas naivume!

Niekas man nedovanojo nė vienų darbų už gimdymo skyriuj praleistą savaitę, atidirbau su kitom studentų grupėm, niekas nedavė nė vienos dienos atostogų – po dienos išėjau į paskaitas. Pradžioj su vyru išleisdavom vienas kitą ir atidirbinėdavom, bet tai negalėjo tęstis ilgai. Paskui grupės merginos pasisiūlė pasikeisdamos mus užvaduoti – už vieną dieną nesunku atidirbti. Į auklių grafiką įsirašė net keli vaikinai ir grupės vadovė, vieną kitą dieną teta pasiūlydavo atvežti vaiką pas ją ar fabriko dienų draugė, kai turėdavo laisvą dieną. Kokie nuostabūs būdavo rytmečiai, kai anksti anksti patekom stumdavau dukrytės vežimėlį nuo Žaliakalnio skardžio į senamiestį ar Panemunę, nes autobusui amžinai trūkdavo kapeikų, gyvenom jau trise iš dviejų stipendijų ir tėvelio 20 rublių paramos. Nuo pirmų dienų dukra augo kaip pulko duktė, tarsi ne mudviejų su vyru, o visos grupės vaikas. Šiaip ne taip sulaukėm pavasario sesijos, po jos buvo nuostabios vasaros atostogos kaime, uošvijoj, bet trečias kursas įveikė mane, nors mano mama įsidarbino palankesniu grafiku, kas ketvirtą parą, net po nakties budėjimo ateidavo pas mus ir mums rečiau bereikėdavo kieno kito pagalbos.

Paskaitos vykdavo A. Mickevičiaus gatvėj, kiti užsiėmimai Klinikose arba Pirmoj Tarybinėj ligoninėj prie Soboro. Norėdama išsitekti laike, skirtame perėjimams iš vienos įstaigos į kitą, ir dar užsukti į bendrabutį pamaitinti kūdikį, bėgdavau tekina, ypač įveikdavo šlaitas nuo P. Mažylio ligoninės iki Dzūkų laiptų, jais (juk žinot, kauniečiai, kokie jie statūs?) užbėgdavau šokuodama per dvi pakopas iki bendrabučio, dar jame į ketvirtą aukštą… Tada jau ir akyse aptemdavo. Kai vaikui sukako metukai ir pagaliau gavom vietą savaitiniam lopšely, aš miegojau, miegojau kiekvieną laisvą valandą. Bet tai buvo tik kelio pradžia. Savo studentiškų metų nepakartočiau.

Mano babūnei tuomet jau buvo per 80 metų, ji gyveno pas tetą ir girdėdavo nuolatinius mūsų svarstymus, kada dar bent vienai dienai galėtume atvežti dukrytę. Mudvi su babūne buvom susitarusios, kad baigusi institutą važiuosiu dirbti į kaimą ir išsivešiu ją kartu – jai buvo labai sunku pritapti prie miesto gyvenimo, labai ilgėjosi Šilalės, silpo tiesiog akyse. Bet tai buvo mudviejų paslaptis. Sykį babūnė, nutaikiusi momentą, kai niekas negirdi, papasakojo man, kad ji teatro sodely rado ant suolelio kažkieno paliktą lėlytę, nuogą, kiek aplamdytą, bet kai pasiūs drabužėlius, bus visai graži. Padovanos mano dukrytei – bent tiek, sako, jei negaliu padėti auginti. O kaip norėtų! Žiūrėdavo, būdavo, žiūrėdavo į krykštaujantį kūdikį, sunkiai atsidūsėdavo, o kartą pasiguodė, kad, nors išaugino aštuonis savus, bet tarsi nematė, kaip jie augo, gal tik primuosius, paskui vyresnieji augino mažuosius, nes jai reikėjo siūti ir siūti, kad išmaitintų šeimą, o vėliau ir apakusį vyrą.

Kas kartą man atėjus, babūnė parodydavo, kiek pasiuvusi, bet darbas ėjo nesparčiai, nes ji kažkodėl nenorėjo, kad kas iš namiškių pamatytų, o ir nebesugebėjo, nebeprimatė, vis prašydavo manęs įverti siūlą į adatą.
– Įversk! – sakydavo. Jos lietuvių kalba buvo susikurta iš kelių kalbų, kuriomis teko per gyvenimą bendrauti, žodžių kratinio.
Matyt, tiek ir tepasiūdavo nuo vieno iki kito mano atėjimo, kiek užtekdavo to mano įverto siūlo. Vieną dieną padavė man lėlytę – su žydra, smulkiai gėlėta suknele, rudu švarkeliu, balta priejuostėle.
– Pabaik atsiūlėti padelkas pati, man nebeišeina...
Paglostė, palygino, patampė rūbelius ranka, o jie buvo kreivi, šleivi, matė tai ir pati, kiek suirzusi, pasakė:
– Juk nesvarbu, niekas su centimieteriu ant pagatavos nestovi, nematuos, o vaikas nesupras.

Mylėjo mano mergaitė tą lėlytę netgi labiau, negu draugų dovanotas naujas, fabrikines, blizgančias. Seniai užaugo dukra, lėlytė murzina gėlėta žydra suknele tebėra kažkur ant namo aukšto tarp seniai nebereikalingų daiktų, tik švarkelis ir prijuostėlė kažkur nusimetė.

O mudviejų su babūne susitarimui išvažiuoti į kaimą drauge nebuvo lemta išsipildyti, ji mirė paskutinį pavasarį, likus porai mėnesių iki man baigiant institutą. Išvažiavau viena ir visą gyvenimą labai jos ilgiuosi.

Visa tai atsiminiau šią naktį, kai ilgai mėginau išsakyti mintį eilėraštyje – rašiau, braukiau, keičiau, dailinau, o jis vis tiek kreivas, šleivas, kaip paskutinė babūnės suknelė lėlytei. Man nebeišeina...
Negaliu jums tokio dovanoti – o jei kas stovi su centimieteriu ant pagatavos, pamatuos ir... Neištverčiau.