Kaip man lyg paukščiui nečiulbėti,
Neošt eilėraščių žodžiu,
Kai skuba pievose prisėti
Gegužė tūkstančius gėlių.
 
Nušvito žolės, krūmai, medžiai,
Kaimai alyvų žieduose.
Eini per žemę gražią gražią,
Džiaugies — gimei Lietuvoje.
 
Gimei Lietuvoje, šventoj senolių žemėj,
Ūksmingų girių lopšyje.
Nešiesi išdidžiai garbingą vardą seną,
Prisiekęs meilę širdyje.
 
Ir kaip kitaip, ji tau visur dainuoja,
Ten laukų toliai bėga spalvomis.
Pakils rugiai, žaliom bangom banguoja,
Vėliau — auksinėm varpom, brandžiomis.
 
Kaip man lyg paukščiui nečiulbėti
Ir nekartoti vyturio giesmės,
Jei moka jis gimtinę taip mylėti,
Tai kaipgi žmogui josios nemylėt!