Kaip užmigt, kai sode dar lakštingala plėšosi,
Nors raumuo po dienos tarsi švino pripildytas?
Sugriebtieji darbai susikraustė į riešus —
Jų ritmingo klegėjimo nėr kaip nutildyti.

Tai ne gruodžio snūda ir ne lapkričio sutemos.
Smailos smilgos kutena išdrikusį rūką,
O būtis karuselėj pavasario sukasi,
Kol giedoti lakštingalai kvapo pritrūksta.

Tarsi ką tik iš pumpuro glamžytas lapas
Atsikelsi iš ryto nuo sapno apsvaigęs,
O lakštingala krūme dalgelį vis plaka,
Darbas darbą ir žiū — jau pavasaris baigias.

Gomury saldžios dulkės iš pievų marguojančių,
Jų ir vėjui užteks, ir bitutei, ir vandeniui.
Reikia eit — gal svarbaus ką šiąnakt pramiegojau.
Pakalnučių varpeliai kvepėdami skambina.