Tu nešauki manęs,
jeigu Dievas netyla
ir netramdyk savęs,
net jei mitai atgyja.

Tik nutilk ir ieškok
akmenėjančio perlo,
nenurimk, jį medžiok,
šauk balsu tartum vergo.

Patikėk jis atgis,
kai mažiausiai tikėsies,
žemėn ašarom kris,
prie žolės meiliai liesis.

Tavo delnus bučiuos,
degins lūpom ledinėm.
Mintyse nusijuoks,
kad vėl lengva krūtinėj.