Aš norėjau nedaug – dovanoti Tau laimę mažutę,
Tik medaus statinaitę džiugiai kopinėti kartu.
Bet kodėl taip sunku šitą būtį banguotą išbūti?
Vis atsakymo ieškau, vis ieškau... tačiau nerandu.
 
Aš norėjau nedaug – tik galėti vėl meilėj dainuoti...
Tyliai glosto mane baltas angelas savo sparnu.
Panorėjau nedaug, bet gyvenimas daug ką parodė,
O taip pat jis parodė, kad meilė neturi ribų.
 
Ji tyra ir laisva tarsi mėlyna pasakų paukštė,
Ji žavi ir gili! Nuostabi tartum krioklio lašai.
Ji prikels ir paguos, leis vėl Tavajai aušrai išaušti.
Uždainuos Tavyje, net jei Tu ją savy primiršai.