Kad liktų
Kokia nauda iš tavo posmų, meilės dainiau,
kokia prasmė, jei juos nėra tikrovės,
jei kas užgimę, visa miršta, greitai mainos,
o tavo žodžiuose graži kaip rožė mylimoji?
Pavasariai svaiginančią jaunystę godomis kartoja,
o rudenys niekais pavers gyvybės vaiskią spalvą,
tik vaisiai iš gamtos – gyvenimo neneigianti būtovė,
o tu tik mylimai puoši gyvais vainikais galvą.
Praeis pavasaris jorus, ruduo atpūs čia vėsą,
tik knygų puslapius sklaidys gaivus zefyras –
padvelks lyg iš kalnų, pažers į žemę šviesą,
pažvelgs iš praeities tik akys kaip šaltinis tyros.
Tu kelią laiko mariomis į amžinybę tiesi,
kad liktų tavo žodžiuos mylimoji nenumirus...