Prologas
Viskas taip ne laiku –
Kai šokėjai jau skirstosi,
Kai išblukęs dangus šviną pila į raumenis.
Kai žinau, kad esu daug daugiau,
Nei tik saldžiai prisirpusi
Ir ant savo šakos
Pasikart, bet ne laukti,
Kol atrasi many
Saldų ilgesio midų
Arba vyną,
Nuo laiko kurs virto į actą,
Kol atleisi,
Kiek kartų bebūčiau aš klydusi
Ir numindžiusi kojas
Nepataikius į taktą.
Išsopėję opėję
Jausmų daugiakampiai
Ir po nuospaudom snaudžia
Jau užmirštos nuoskaudos.
Užsitrauksiu kaip antklodę
Prieblandą klampią.
Muzikantai seniai
Nulalėjo už sodo.
Mudu stovim ir tylim,
O priešaušris tvinsta.
Tarsi mudu kalti,
Tarsi turim ką slėpti.
Ilgesys nepraryjamas,
Nefiltruojamas inkstais.
Jis ištirpsta, pradingsta
Suspaustas į glėbį,
Bet ranka nepakyla
Nei tavo, nei mano –
Lyg iš delno baugu
Bepaleist menką šilumą.
Banaliai baigias
Net nepradėtas romanas.
Viena – noras mylėti,
O kita – kai mylima.