Moteris su lietsargiu
Plauksiu į tave lietuj svajų –
Sapno ašaros jūržolės maudos...
Nežinau vardo uostų naujų –
Ką sudeginsiu širdgėlos laužuos.
O nuo lūpų liepsna nuskinta –
Tavo lūpų... kaip žaibo likimas...
Paslaptinga žavi ir šventa
Aš – šalnų ir pūgų piligrimas.
Gal todėl ir nelemta delnais
Liesti tavo pavasario aurą
Ir paversti pilkais pelenais –
Mano akys nutįso į šiaurę!
Bet tikėk, aš atminsiu ilgai,
Kad lietus – tai juk ašarų jūros.
Akmenėja be saulės langai
Ir svajų mėnesienos būrios...
O saulėtekio žavūs sparnai,
Jūs paklydę tarp amžino sodo –
Meilės sodo... Bet jie tau vienai
Te be skausmo lietuj pasirodo.
Man bemiegėj vienatvės nakty
Liepsnos lūpų vis dega ir krinta,
Tai nutolsti, tai vėl tu arti –
Aš blaškausi po temstantį krantą!