Sublizgėją nakty menasiena,
išlindus iš juodą debesęs.
Ir ana sustoją un kiemą
netoli  pre šulnę svirtęs

Da taku pabegėja ažu sodą,
kur lingavą karklai seni,
E paskui nelauktai pasrode
upelią skaidriam undeny.

Ana apslunkę ir daržely,
pažiūrėja un žvaigždelas.
Ir pre kiemą medinių vartelių
patymoja kelias minutes.

Da veliau – palypėja svirtin
ir pasisėmę undenią.
Taip inlašina markatnybį širdin
del nebegrįžtunčią mūsų rudenią...