Sode

Kol svajojau sode, vėjas nubraukė baltas užuolaidas,
Bičių darbas riedės rudeniop nuo šakų obuoliais.
Apie kėslus piktus paausy zyzė uodas užpuolęs.
Pažadėjo atskrist mano gyvastį laisvėn paleist
Karštu kraujo lašu. Tarsi perteklių gausų turėčiau.
Pamanyk, koks aršus. Aš tikriausiai pirma jo auka.
Nuo tokių rinkliavų neapsaugoti niekur piliečiai,
Jeigu tyliai kenčiu, tai ir būsiu sausai iščiulpta.
Tad ilgai nesvarsčiau, rėžiau antausį skambų per skruostą.
Jeigu matė kas nors, tai pamanė: „Galvoj negerai...“
Ne iš valios piktos, tai todėl, kad aukotis netrokštu,
Kai svajojant sode užsipuola išalkę uodai.
Dar per koją skruzdė it kviesta link blauzdos nukirbėjo.
Kad nupurtyčiau ją, mosavau, šokinėjau, trypiau...
Ko kaimynas mane kaip beprotę atsargiai stebėjo,
Kolei aš nukaitau? Supratau, kad pavasaris jau...
Nijolena