– Noriu atgimti uodu...
Tyla. Tik baltas burių plazdėjimas skverbiasi į akis ir ausis, o tolumoje ima murmėti griaustinis. Jis pašiaušia medžių viršūnes, suvelia marių paviršių ir atgniaužęs akimirkai suspaustus kumščius pasislepia delnuose. „Sveikas atvykęs...“ – sakau mintyse. Tyliai tyliai... Jis krūpteli pasisveikindamas, užsiropščia man ant pečių ir, dar kiek pasvarstęs, susisuka į kamuolėlį kažkur krūtinėje.
– Jei šoksi nuo tilto, gal ir pavyks.
Juokiamės. Audra sugriebia bejėgį laivelį, mes susižvalgom bepročių žvilgsniais ir leidžiamės galynėtis su bangomis.
– Man ir tilto neprireiks, – bandau perrėkti vėjo ūžimą. – Matai, tu dar tik nevykęs kipšiukas, o aš...
Verčiamės, krentam į vandenį  ir akimirkai viską pamiršusios, springdamos sūriu  vandeniu nesuvaldomai ir nenutrūkstamai kvatojamės...
 
... Lenkų bažnytėlė. Tuščia, tik kelios baltagalvės moteriškaitės klūpodamos meldžiasi prieš šventus paveikslus. Už vaikus ir anūkus, už jų sveikatą, už duoną kasdieninę...
Kunigas progiesmiu pradeda mišias, mes atsistojame ir patyliukais paliekame šventovę, sklidiną mums nesuprantamų žodžių, garbinančių tą Kažką, tolimą ir didingą, nepermaldaujamą savo šventume ir nesuprantamą savuose sumanymuose. „Melskitės, – mintyse maldauju, – už sūnus palaidūnus ir dukteris bevales melskitės...“
 
Apačioje juodavo vanduo. Lyg milžiniška pragarmė, kurios juodi pirštai nagais be paliovos brūžavo šaltus molo akmenis. „Kristi, pasileisti ir kristi, žemyn žemyn... Gelmių ramybė, gelmių nebūtis...“
– Tai primena žaidimą, šachmatus su gyvomis būtybėmis, kurias jie stumdo lyg figūras, pamiršdami jų egzistenciją, svarbesnę, daugybę kartų svarbesnę už visus jų tikslus...
 
... Ir net nejausdami, kas slypi už to beprotiško juoko... Man akyse šmėkščioja tiltai: rąstas, kiūtintis upėje, rankos, sukabintos ir iškeltos į dangų, skubėjimą nešantys greitkeliai... Jie siūbuoja ir grėsmingai stūkso, baugina ir vilioja. „Pasileisti ir kristi...“ Regiu gelmę, į kurią nukorusios kojas žvelgėme vieną nesuprastą vakarą... „Noriu atgimti uodu...“ Šaltas vanduo pažadina krūtinėje tūnantį griaustinį. Negrūmok man, dangau, maldauju, negrūmok. Aš tik žemės gyventoja, bejėgė ir bevalė.
Tykiai tykiai Nemunėlis teka... Daina, tolima melodija. Ir nenusakomas lengvumas, apimantis visą kūną, iškeliantis iš tamsios srovės ir  pažadinantis nenugalimą kraujo geismą. Pavyko, regis, pavyko. Bet slegia taip, kad jei nepergalimas „krrrraujo“, tuoj pat pulčiau atgal į pragarmę. Tik jis tevilioja mane link šiluma dvelkiančių didmiesčių būstų.
 
Pirmiausia reikia gyvenimą pamilti. Karamazoviška filosofija karamazoviškam kraujo geiduly. Kaip, gal vaikus, jų kančią pamilti? Nekaltus vaikelius, dar nepažįstančius juose tūnančios milžiniškos grėsmės. Bet jie užauga, kaip užaugs ir tie mažiuliai, kuriuos vakarais, paslapčiomis slankiodamas po jachtklubą, vedžiodavosi už rankučių mūsų angelas sargas. Jis nužvelgdavo visus laivus, tikrindamas ir vertindamas, o mes tuo tarpu nusisukdavom, slėpdamos nederantį juoką. Ne, nejuokinga, tik skausmingai absurdiška ir taip dvelkia tuštuma.
Angelas sargas... O Liuciferi, Aušros sūnau, kaip tu iškritai iš dangaus!?
– Zzzzz... – papurtau savo uodišką galvą, bandydama atsikratyti įkyriai į galvą lendančio to neperprantamo jachtklubo fantomo žvilgsnio, lūpoms ramiai tariant:
– Žinau, būna kartais taip tiems paaugliams – ima staiga ir suima kvailas noras nušokti nuo tilto. Juk ir pats vaikų turiu.
– Noriu į laivą, tėtį, į laivą, – zirzia mažieji ir tempia rimtąjį poną tolyn...
 
– Jie sakė lavą. Ne laivą, o lavą norėjo, – sumurmu, – nė patys  nesuprasdami. Absurdiškos mintys lenda į galvą. Gal dėl to nuolatinio nuosavo zirzimo. Nepabėgsi niekaip. Bet ar svarbu, tik krrrrraujo, krrrraaaaujo...
Raudoni upeliai krinta šniokščiančias kriokliais, užliedami nusilpusią burną, gaivindami ir prikeldami naujam skrydžiui...
Vaikas tai buvo, mažas nekaltas vaikiūkštis, gulintis girto tėvo pašonėje ir taip bijantis pakrutėti, kad vien žvelgė į mane savo išpūstom akytėm. Sakyk, Karamazovai, ar mes išties prieš visus dėl visko kalti? O tu, Krišna, kodėl šoki savo dangiškų žalumynų pievelėj?  Ir kam tas kryžius – šitos akys galėtų be žodžių visai žmonijai atleidimą išmelsti...
Palaimink, girtuoklį tėvą palaimink...

Kaži, kiek gyvena uodai? Kadais žaidėm paskutinę dieną, o štai dabar gal net vaizduotės neprireiks. O, ta paskutinioji!.. Lašas, didesnis už visą mano pražuvusią esybę, nuteškia ant grindinio. Taip, tada mes troškom jos, paskutiniosios, o štai dabar nesuvaldomas instinktas stumia ieškoti priebėgos.
     – HIGHWAY TO HELL!
Balsai, balsai... Jie per laidotuves šitą tarsi requiem giedojo... Ne, dar ne, tik žodžiai, vis dar vien žodžiai. Apsivilksim pusgyvėm Šriodingerio katėm viena kitos laidotuvėse. Žodžiai, žodžiai...
– O jei į Dangų, ką ten veiktum?
– Kalbėčiausi. Su Dievu.
– Bet juk ir dabar gali pasikalbėti. Paklausti, kas Jis toks ir kokiu vardu nori būti vadinamas.
– Tai kad neatsako!
– Ak taip, ir man neatsako. Šventu dedasi, maldų reikalauja, o pažadų laikosi mažiau nei didžiausi žemės niekšai.
– Vis tiek nenueisim su tokiomis kalbomis į Dangų!..
Juokiamės. Argi ten reikia? Tarp kipšiukų geriau jausimės, mes, velniūkščiai nelaimingi..
Tai tik žodžiai, o tu juk gera, mano mielas kipšiuk, pačioje esybės gelmėje, ten, kur pati nebepajėgi pažvelgti. Ten esi TU ir visa tai, kas tą būtybę  iškreipia, dar nepajėgė užgesinti troškimo išsilaisvinti ir pažinti. Kaip ten tas keistuolis merdinčios Žemės Valdovas žadėjo? Jūs pažinsite tiesą ir tiesa padarys jus laisvus. Tu ilgiesi, o, kaip tu ilgiesi!..
 
Niekšu vadinau Tave, o tos baltagalvės moteriškaitės – jos klūpo prieš Tavo didybę melsdamos... Bet ar užtars silpnuosius? Tuos bevalius, žūstančius žemės klajūnus...
– Ugdykit save. Būtinai save ugdykit. Mes norim ne vien buriuotojus, bet ir žmones iš jūsų padaryti.
Tai sakydamas jis turėtų kinkuoti galvą, kaip kretantis seneliukas su lazdele ir bulvių maišu ant pečių. Kodėl? Ak, kas supaisys... Ir galų gale juk jis nė nepajėgė lazdelės įsigyti. Toks tvirtas, akiniuotas ir tiesia nugara. Per amžių amžius amen.
Neatleis tas fantomas  šitai bevalei būtybei, uodai jo planuose neturi jokios vietos. Kaip ir tie, kurie nori jais atgimti.
                                                                                     
Tai buvo vakaras ir rytas, pirmoji diena. Jau temstant atvažiavome į mažą Lenkijos miestelį Pucką. Kapinaitės, bažnyčia, vėl kapinaitės, žvakelės vėlėms lopšines niūniuoja... Kažin, o čia daugiau mirusių ar gyvųjų? Mirę gyvieji ir gyvi numirėliai, gatvėmis linguoja jaunuoliai iš Šriodingerio laboratorijos..
– Tau viskas gerai, mergaite? – rimtas žvilgsnis įsminga į mano paklaikusias akis.
– Taip. Ne. Nežinau. Jie ateina, – sušnabždu.
– Kas tie jie? Kas ateina? – kamantinėja.
– Jie. Jie. Gyvybės ieško. O gal mirties. Bevaliai...
Balsai, žodžiai... Vaikai, ugdykit save, ugdykit savo valią! Sportas reikalauja disciplinos. O sporte, tu didžiausias džiaugsmas tiems, kurie trokšta kovos ir tiems, kurie nori ta kova pasigėrėti! Kovokit, jei nemokat džiaugtis – kovokit, jei ir to nemokat – kentėkit. O, kančių nepakėlę bevaliai!.. Užsimerkiu.
Tai buvo vakaras ir rytas, antroji diena.
Ieškoma Šriodingerio katė. Gyva IR mirusi. Radusiajam bus dosniai atsilyginta. Tiesa.
– Ar tu matai tai, ką aš matau?..
Apiplyšęs plakatas glaudėsi prie akmeninės kapinaičių tvoros, o mes ėjome, beviltiškai bandydamos pamiršti nevykusius šios dienos plaukimus. „Jūs nesusikaupiat, NESUSIKAUPIAT, kas jums negerai, mergaitės?.. – amžinai ramiu tonu kone klykė mūsų angelas sargas. „Mes negalim, stengiamės, bet tiesiog negalim.“ – „Disciplina! Saviugda!“ – „Gyvi numirėliai“, – ištariam ir nuplaukiam šalin. „Jei galėčiau verkti“, – šnabžda kipšiukas. „Jei galėtum... Nors tokią malonę mums suteiktum!” – šaukiu dangui. „Hare Krišna!“ – juokdamasi šūkteli. „Garbė Alachui!“ – atsiliepiu. „Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios...“ Juokiamės. Nereikia amen, dar ne dabar, dar tik mirę gyvieji.
– Kažin, ar ji laiminga?
– Kas ji?
– Ji, – rodo pirštu, – toji Šriodingerio katė...
– Šriodingerio zombis, – sakau. – Bet kodėl tokia didelė kaina už tokį nelaimingą padarą?..
Mes susižvalgom, staiga viską supratusios.
– Juk tai ne katės kaina, – šnabždu...
 
Tai buvo vakaras ir rytas, trečioji diena. Nuovargis, nuovargis, nuovargis. Jis prasidėjo pėdose ir pulsuojančiomis gijomis kilo aukštyn, apglėbdamas ir paskandindamas savo glėby. Kaip kad apkabina jūra, dumbliams kuokštais kimbant į plaukus, o nebūties troškimui virstant kraujo troškuliu...
Žibintai. Būrys nekaltų būtybių plakasi į nešvarius, apdulkėjusius stiklus. Vienų sparnai oranžinėje šviesoje blyksi it žarijos, trokštančios įžiebti vos rusenančias bevalių širdis, kitų virpa lyg viltį praradusios jaunuolio rankos, joms gniaužiant prirašytą sąsiuvinio lapą, o kai kurių skleidžia pąžįstamą įkyrų zyzimą, amžinąjį krrrrrraujo, krrrrrrraujo. Bet net ir šis šauksmas nekaltas savu nežinojimu.
 
Nekaltas kaip ir tie vaikai, paleidę akmenį į alkaną ir raišą benamį šunį. Tai buvo seniai, o šiąnakt šis visų pamirštas šešėlis slinko alėja ir liūdnai žvilgčiojo į auksaspalvius žibintus. Jo sulipusius, purvo kupinus gaurus glostė karališka šviesa, tokia nerūpestinga savo didybėje ir ne mažiau didi nerūpestingume. Ji nesirinko vertų, nušviesdama kelią tiek stipriesiems, tiek nepakėlusiems kovos. Šuo sustojo, pritūpė ant užpakalinių kojų ir, žvelgdamas į bežadį vidurnakčio dangų, sukaukė taip, lyg norėtų į tuos garsus sudėti visą savo gyvenimą.
Įsikibau į gaurus. Čia. Čia pat. O, gyvybės gysla! Šuo gailiai suinkštė ir išsitiesė viduryje alėjos. Į žemę nuo vėjo gūsių mažais dygliukais pabiro kaštonai. Nutilo. Vėl sušlamėjo. Ir nieko, visai nieko. Mano mažą kūną ėmė smaigstyti nematomi spygliukai. Jie krito ir smigo, vėrė kiaurai ir vėl krito. Nebūtimi padvelkė ta oranžinė šviesa, pabaiga be pradžios. Kodėl vėl skrieju, kodėl vis dar nenukritau ant kaštonais nubertos žemės? Šviesa, šviesa, reikia skristi tik į šviesą. Mačiau ją kažkur ten, tamsaus medžių koridoriaus gale. Tokią skaisčiai oranžinę. Ji pradžioje įsmigo į mano akis ir aš nustojau regėti. Tada surakino sparnus. Ir taip be sustojimo, be pabaigos, kol galiausiai įklimpau joje lyg pelkėje, dangaus angelų raiste, apie kurį niekas niekada nepasakoja...
 
Bet tai dar ne galas. Tamsi katė perbėgo kelią ir smuko pro atdarus vartus į kapinaites. Atsisėdau ant asfalto. Naktis. Mažos geltonos žvakelės gūžiasi vėjyje. Dar ne...
Turėjau surasti tą katę, pasivyti ją, užspeistą į kampą tarp kapinaičių tvoros ir granitinio antkapio. Bet tuomet tik sėdėjau ant šalto akmeninio tako, tylėdama ir klausydama dangaus. Mažais lediniais taškeliais mirgėjo žvaigždės, kartkartėmis viena kita staiga apsispręsdavo ir nerdavo žemyn, palikdama paskui save švytinčią uodegą. Liesnelės, mažytės liepsnelės... Užsimerkiau.
– Ką jis tau pasakė? – klaus vėliau.
– Nieko, – sakysiu, – visai nieko.
 
Tai niekas – tas platus ir minkštas apsiaustas, apglėbęs mane. Jaučiau, kaip silpsta mano sparnai ir visu kūnu vilnija nuovargio bangos. Pasiduoti. Ne, skristi, tolyn, tik tolyn. Juk tu to troškai. Ne, ne šito. Medžiuose suposi vėjai, milžiniškais pirštais svaidydami vieni į kitus kaštonų saujas. Spygliukais, spygliukais per visą kūną. Ne šito norėjai, ne šito. Dangaus angelų raiste... Nuo kokio tilto šokote, sparnuotosios būtybės, džiaugsmui sukurtos? Žemai, labai žemai, begalinis krytis užvaldo sielą ir iščiulpia gyvybę. Ir tada nieko, visiškai nieko. Tai buvo vakaras ir rytas, pirmoji diena. Mes atvykome į mažą Lenkijos miestelį. Kapinaitės, bažnytėlė, jaunuoliai iš Šriodingerio laboratorijos. Tada naktis, vėl diena ir vėl naktis, kažkur tolumoje bespalviais balsais kniaukia katės...
 
– Stokite, stokite! Mums labai svarbu, juk tik akimirkai, prašau...
Skubėjome siaura gatvele, bandydamos pasivyti tamsų siluetą, kone iš mūsų panosės pagriebusį taip ilgai ieškotą katę. Pusdienį tykojome jos prie kapinaičių, kol galiausiai sutemo ir netekusios vilties sukome namų link. Tada ji ir pasirodė – išslinko iš po granitinio kryžiaus, tokia liesa, kone vėjo perpučiama. Rainas kailis dryžiais bolavo mėnesienoje ir ji tipeno iškėlusi uodegą.
– Kac, kac, kac, – pašaukėme ir rainoji patikliai atsuko galvą. Pirštų galiukais priėjome ir jau tiesėme rankas, kai juoda, apsiaustu apsigobusi žmogysta staiga išniro iš nežinia kur ir pagriebusi varganą padarėlį dideliais šuoliais nuskubėjo tolyn.
Tai buvo ketvirtoji diena, o gal penktoji – jau nebežinojome, o ir nesvarbu galų gale. Tą dieną Dievas sukūrė padangių paukščius ir jūrų žuvis, o Šriodingeris paleido iš dėžės katę. Tą naktį tolumoje kniaukė tūkstančiais balsų, marios siūbavo ir tvino, o mes bėgome stataus šlaito viršumi, rizikuodamos nusiristi ir, ko gero, susilaužyti keletą kaulų.
– Tiek to, – žinau, pasakytum, – tai juk taip nesvarbu, tiek to.
Tik ta pusgyvė katytė svarbu. Naktyje švytinčiose akių rainelėse glūdėjo amžių klausimai, užvaldantys ir nebepaleidžiantys iš savo stingdančio glėbio. Ir mes ieškojome, ir vijomės, ir žvelgėme į žibančias katės akis, ir vėl bėgome, ir...
– Kas iš to, – sakai, kas iš to?..
 
Sparnuose tvinkčiojo skausmas. O kas, jei pasiduočiau, jei paleisčiau tuo paskutinius valios likučius? Jie blyksėjo neperregimoje migloje mažomis pelkių žaltvykslėmis. Nebegaliu jų daugiau išlaikyti, jie gęsta, o, kaip greitai jie gęsta... Jau viskas, jau užmerkiau mirgančias vabzdžio akis ir leidausi nubloškiama vėjo gūsių. Jie kvatojosi, įsukdami mane į beprotišką sūkurį, o aplinkui į žemę dunksėjo kaštonai...
Ji nebežinojo, ko nori. Tik gulėjo pievoje, raudonoje nuo aguonų, laukdama atsakymų į pamirštus klausimus. Žiedlapiai švelniai glaudėsi prie išbalusių skruostų, o viduje tuo tarpu viskas byrėjo į gabalėlius. Ji pabandė įkvėpti, dar akimirkai kažkas vėl susijungė ir staiga nesustabdomai pažiro aštriomis šukėmis į visas puses. Aguonos išnyko.
Kitame pasaulio krašte viena šukė įsmigo į jauną širdį. Artėjo Kalėdos, kvepėjo imbieriniais sausainiais ir eglių sakais, o toji širdis iš plonyčių gijų pynė virvę. Trijuose atsisveikinimo laiškuose mirgėjo raidės, ir ji žvelgė į jas, kol viskas išskydo ir pavirto pilkšvai melsva migla. Tada giliai įkvėpė, pripildydama plaučius aštraus aromato. Tas kvapas nieko nepriminė. Ji manė, kad žino, ko nori.
Jos susitiko prie nulinkusio gluosnio. Nežinojo, kas jas čia atvedė. „Mes panašios savo kančia, – sakė, – tai todėl. Tas gluosnis lenkiasi žmonių skausmui, – pridūrė.“ Jos išskobė luotą ir įleidusios jį į upę nuplaukė pasroviui. Aplinkui žydėjo aguonos.