Aš drugeliu nutūpsiu tau ant rankos,
Tu pamanysi „Dieve, kaip gražu!“
Medum kvepės geltonos pienių lankos,
Akimirkai patapsi vėl mažu.
 
Ir gersi į save tą aromatą,
Šypsosis pienės ir erdvė dainuos.
Ir nesvarbu, kiek tau, mielasai, metų,
Svarbu, kad neprarastum dovanos
 
Gebėt juokaut ir širdimi matyti.
Kad meilė paprasta gebėt išjaust.
Ir nors akimirka ši bus visai mažytė,
Mielasai, bus akimirkų daugiau...
 
Aš drugeliu nutūpsiu tau ant rankos,
Tu pamanysi „Dieve, kaip gražu!“
Žali beržai šypsosis tau nuolankūs,
O meilės gūsis suksis viražu.