Tu nepareisi, vartai užkalti,
Nežydi gėlės  sodo pakrašty.
Obelėlė tylinti, nuoga
Nekraus žiedelių niekada.
 
Klajoklis vėjas kiemo vidury
Išdraskė visą praeitį širdy.
Takelis siauras lyg vaga
Gimtam kieme tyla tyla...
 
Tu nepareisi, neapglėbsi  rankom
Purių galvelių, kaip kadais.
Senolės obels širdy
Šlamės žydros  akys vakarais.
 
Aš neregėsiu, nieko nematysiu,
Juoda skara užrišo  akis.
Širdies kraujagyslėm skaitysiu
Ir  šilumą pajusiu praeitim...
 
Tu nepareisi, nesugrįšiu aš,
Vėjas taip klajokliškai vilios,
Pasidairyt, kas liko tuos takuos,
Kur ašaros ir godos, kur daina?
 
Aš nepareisiu, vėjas maldą neš
Prie  buveinės, kur tyla
Ir nieko gyvo ten jau  nebėra.
Nevystanti gėlė, karšta malda.
 
Aš neateisiu, vėjas aidu skries,
Susėmęs saują paslapties.
Padės prie kryžiaus ir išlėks,
Tik visa tai dvasia  tava  girdės?