Tiesiog Antosėlė. Taip ją vadina ligoniai, sesutės, gydytojai, taip ją šaukia gatvėj. Jei šaukia. Tai būna nedažnai, nes ji lyg šešėlis – yra ir tarsi nėra. Žinoma, turi Antosėlė ir pavardę, bet savo atminty jos nebeaptinku, tik akyse tebestovi neaukšta, apkūni moterėlė apvaliu mėnuliuko veidu, lėta, mažakalbė.
Slaugutė. Vienišas žmogus. Visada atsiliepianti pašaukta ir išnykstanti, kai jos nereikia, grįžtanti prie pertraukto savo darbo. Tik sunkūs, neskubrūs žingsniai koridoriuj – iš palatos į palatą, vonią, virtuvėlę. Neskubėdama, įprastais judesiais valo palatas, maudo, rengia ligonius, guldo, išleidžia, paprašyta ką nors atlikti skubiai, nepagreitina žingsnio, bet viską suspėja. Kalba negarsiai, šypsosi retai, patyli prie mirštančio, neramina, neguodžia. Meldžiasi? Nežinau.
Kai po pietų ligoninėj stoja ramybė, Antosėlė nusivelka chalatą, susiskaičiuoja, į atskirus piniginės skyrelius susideda ligonių duotus pinigus ir išeina į miestelį nupirkti ko paprašyta – maisto, voką su pašto ženklu, saldainių. Už tai gauna kapeikų ar kokį skanėstą. Niekam ligoninėj ne paslaptis, kad aš mėgstu saldainius „Kregždutė“, bet išeidami ligoniai jų dažniau perka slaugutėms, nes pigesni, o šios, žiūrėk, ir klausia – daktare, ar nori blezdingų, mainykim? Mielai mainau į „Kara-kumus“ ar „Raudonas aguonas“. Antosėlė nemaino.
Į darbą ji ateina laiku, neužgaišta baigusi budėjimą. Ką veikia namie? Ką gali veikti namie sena, vieniša moteris, kurios niekas nelaukia? Įsineša glėbelį malkų, pasikuria plytą, užkaičia katiliuką, įberia kruopų. Tada sėdi prie šylančio mūriuko ant suolelio pasidėjusi įvargusias, skaudančias kojas ir kažką galvoja. Meldžiasi? Kas žino?
Po vakarienės neria vąšeliu gražius daikčiukus, kuriuos paskui išdovanoja geriems žmonėms – staltiesėles, užuolaidėles, puošmenas patalynei, naktiniams baltiniams. Nuneria ir pagal užsakymą, bet labiau mėgsta kurti pati, savo nuožiūra. Blogiems, nemėgiamiems  žmonėms ir labai prašoma nieko nedovanoja ir neparduoda. Daug kartų prašyta, lyg ir pažadėjusi, nieko nenėrė ir man. Aš blogas žmogus? Vaikai, šunes ir primityvai neklysta. Kodėl pačiai sau netikėtai pavadinau Antosėlę primityvu? Tai tik aš jos nepažįstu. Kai bene paskutiniais savo gyvenimo metais, jau prastai matydama, mėgina man nunerti apkraštus paklodėms, nebesugeba. Bet vis tiek padovanoja, tik neleidžia apžiūrėti žmonėms matant – kai pareisi namo, jei nepatiks, nenaudok. Pasijuntu tarsi gavusi nuodėmių išrišimą. Įtariu, kad ji manęs bijo, nes kartą naktį, budint prie sunkaus ligonio, kai labai lėtai slenka laikas ir akistata su netoliese šmėžuojančia mirtimi daro žmones neįprastai atvirus, panaikina rangus, tarsi apnuogina sielas ir nelieka kažkieno sugalvotų užtvarų, paprašau jos papasakoti, kodėl stojo į vienuolyną. Nežinau, kad tai jos paslaptis. Ji mano, kad niekas nežino ar per tokią daugybę metų ir žinoję pamiršo, kad ji buvusi vienuolė, ir labai nusigąsta. Jos pilkai melsvos akys nuovargio paženklintam, patinusiam veide tyrinėja mano veidą, pagaliau klapteli vokai, tarsi užsidaro langiukai, Antosėlė sunkiai keliasi ir išeina iš kabineto. Mudvi su sesute susižvalgom – nereikėjo, daktare, klausti. Pati suprantu, nereikėjo. Po tos nakties ji kiek tik galima vengia manęs.        
Savų namų Antosėlė neturi ir niekam neateina į galvą mintis skirti jai valdišką butą. Ką ten butą, bent kambarį, todėl ne kartą kraustosi iš vienų namų į kitus. Paskutiniu metu gyvena prie ligoninės, gretimam name. Patogu, netoli į darbą, čia pat bažnyčia.
Iš kur aš visa tai žinau? Kaip nežinoti, kai šitiek metų kartu diena iš dienos, naktis po nakties tose pačiose palatose, koridoriuose, kabinetuose. Iš atsitiktinių žvilgsnių pro langą – antai Antosėlė nešasi glėbelį malkų, užtraukia užuolaidėlę savo kambarėly. Iš eilės parduotuvėj – kuklūs pirkiniai, miežinės kruopos, duona, marmeladas. O sykį užmatau – nepasako garsiai, bet pardavėja pati susipranta, matyt, ne pirmas kartas – butelis baltos. Kam? Juk nesamdo traktoristo daržui suarti, nė to daržo neturi? Pasirodo, tik man nežinoma, kad Antosėlė po darbo pagurkšnoja. Viena. Su savo širdgėla, skaudančiom kojom, rūpesčiu dėl ateities.
Atrodo, kad Antosėlė amžina, kaip pasaulis, neatsiejama nuo ligoninės, visada buvo ir visada bus. Bet po vienos žiemos pastebiu, kaip sunkiai ji bepastumia lovą palatoj, kaip nebeužtikrintai šlepsi jos žingsniai koridorium. Niekuo nesiguodžia, paklausta nusigąsta – ne ne, man viskas gerai. Kitos slaugutės stengiasi kur galėdamos ją užvaduoti ir prašo manęs neužsiminti apie galimą išėjimą į pensiją. Neužsimenu.
Sykį užeinu į moterų palatą, jau ketinu sveikintis, bet pajuntu kažką neįprastą, sustoju. Matau – sėdi mano slaugutė Antosėlė ant vienos iš lovų atsirėmusi į jos kojūgalį, įsitvėrusi šepečio koto ir saldžiai miega, o ligonės kalbasi pašnibždom, saugo jos miegą. Ir aš nežadinu, moteriškės tyliai išsliūkina į koridorių – šį kartą vizitacija bus kabinete. Kiek gerumo žmonėse.
Paskui ateina metas, kai liga ją įveikia, paguldom į tą pačią palatą, kur andai aptikau miegančią. Sunkiai pratinasi Antosėlė prie naujo amplua – ligonės, vis iš papratimo keliasi ir eina dirbti, tenka vėl ir vėl atimti šepetį, nuvesti iki lovos. Ir mums jos povyza kelia šypseną, taip neįprastai atrodo ta storuliukė moterytė apvilkta marga valdiška pižama atraitotom klešnėm ir rankovėm, nes jai tinkamos neatsirado. Jai sunku, labai sunku, kaip  senam jūrininkui, susitaikyti, kad kiti jungos plauna jo denį. Nebeilgai.