Aš gerbiu tavo laisvę, tik kartais
Nenumaldomai noriu priglust...
aš myliu tave viršum lūpų šerkšnijant lelijoms,
tylumoj surūdijusiems bėgiams nedrįstant nuklyst
nuo į lietų ir audrą nebyliai pavirstančio ritmo -
man tuomet nepaliaujamai noris tave apkabint...
ir skandinti į vyzdžių gelmes tavo vienišą žvilgsnį,
užkoduoti į odą paliktas lietimų žymes,
susidurt ir neleist nebūties traukiniams bejėgiškai skilti -
neleisti likimo malūnams išduoti tavęs ir manęs.