Pasisiūsiu rūbus iš pabirusių žiedlapių skiaučių,
Iki tol išsigiedrys gal nuolat apniukęs dangus?
Gyvenu netrumpai. Ko išmokau? Kentėti ir laukti,
Kol randais apsitrauks tai, kas plyšo kadaise perpus.

Meilė kviečia gyvent. Štai kodėl reikalingas man tvarstis.
Išsausėjus akims dėl vienatvės krauju jau verkiu.
Pavargau dėl būties nuolat stumdytis, peštis ir bartis,
Lyg reikėtų daugiau užsiimti ir nešti kerčių.

Pasisiūsiu rūbus iš pabirusių žiedlapių skiaučių,
Kad nežvarbčiau lietuj, jaučias siela be meilės nuoga.
Su baltais apdarais it nežemiškas angelas plauksiu
Ir Mirtis sutikta nusivylusi burbtels: „Ne ta..“

Dūzgia bitės aplink. Vieną mirksnį nors būsiu ta deivė,
Kokią tu kažkada  iš visų sutiktų išrinkai.
Rodos, reikia nedaug, tiktai žiedlapius baltus sudaigstyt,
Kol į purvą takų jų neįplakė gausūs lašai.