Beribės laisvės svaigulį akimirksniu sukausto baimė, neištverdamas
neriu į savastį, prie įgytų abstrakcinių stabų, pavirstu ideologiniu
stabmeldžiu, sielos liepsnojantys virpuliai užgęsta, tampu  kalbos
mašina, kuri niekada nebus tuo, kas esu.  Šiuo judesiu įbrėžiu sau
ribas, tampu asmeniu — Niekio sūnumi (A. Šliogeris), išpažįstančiu
pamatinį savo ilgesį — laisvę — individualią atsakomybę —
nepriklausomo žmogaus savijauta čia po saulę ir tarp Kitų.
Ištvermingai apsimetu tragiškai nežinančiu. Ši tragedija netaps drama,
juo labiau melodrama. Ji — ne kalbinė, o gyvenama gyvastinga tyla.
Artimojo meilė nevirsta neapykanta Kitam, tikėjimo judesiu išpažįstu
Kito teisę būti kitokiam, net absoliučiai KITU. Esu dabar ir čia,
dabarties akimirkoje atviras įmanomoms nebylioms galimybėms
apsispręsti, manęs nevaržo jokie išankstiniai  įgyti, išmokti
imperatyvai, dogmos ar įsipareigojimai. Kas buvo ir kas bus man
aiškiau — skaitomas įrašas sąmonėje, niekada neprilygs
liepsnojančiam dabartyje  bekalbiam sielos jauduliui —
sprendimui — suvokiamai esatimi laisvės akimirkai, mano nežiniai.
Ką sakau, Kitas gali netikėti, bet Jis negali nepatikėti, kad esu, kaip
ir aš Kito bekalbiu buvimu. Nežinau, kas esti Kitas, kaip ir Jis
nežino kas aš. Bekalbė stovėsena vienas prieš Kitą apsprendžia
mano laisvę. Peržengęs šią ribą, tampu savivaliautoju, nuspręsdamas,
kas Jis yra, nuplėšdamas  Jo esaties nepažinumo šydą, peržengdamas Jo
nepažinų individualumą. Mano akimirkos laisvė — mano kalinė,
sukaustyta pažinimo grandinėmis, kuo daugiau žinau, tuo jos — laisvės
mažiau, mažiau dabarties, daugiau praeities ir ateities. Keista mano laisvė...
Pavydžiai žvelgiu į paukštį, į debesį kaip laisvės vaizdinį, nors jie niekada
netroško būti žmogumi, nors, tiesą sakant, aš to nežinau...