Vyzdžiai glosto ažūrą šešėlių,
Šito vakaro pulsas įšyla.
Baltus smuikus žiogeliai pakėlė,
Ir smuikuoja į vakaro tylą.
Ant delnų atspindžiai sidabriniai,
Pariby ryškios purpuro spalvos.
Dangus akį užmerkti mėgina,
Svaigsta ievos, nulenkusios galvas.
Tik atsisuki — šypsosi žiedas,
Lyg norėtų kažką pasakyti.
Ant garuojančių paupio pievų
Iš Dangaus sidabru ima lyti.
O melodijos paukščių naktinių
Susišaukia į skylantį aidą.
Mėnesienos upeliai ištvinę
Semia pievas, laukus, tavo veidą.
Plaikstos gluosnio sidabriškos kasos,
Tyliai kužda kaštonai — nemiega,
Tu lyg sapnas, lyg angelas basas
Mėnesienos purienom atbėgi.
Toks platus iš Dangaus tavo takas
Deimantėliais lediniais suspindi.
Taip, atrodo, arti tavo akys,
Jų pasiekt negaliu ir per sprindį.
Jau lakštutė linksma nučiauškėjo,
Išdainuodama dainą devintą.
Vieversėliai dirvonus akėja,
Rausta paribio dagtys. Jau švinta!