Įžengiau į šventovę. Durys už nugaros trinktelėjo taip sparčiai lyg patalpoje būtų vakuumas. Du balandžiai pakėlė savo mažas galvytės nuo kasdienio lesalo, jų laibi kakleliai išsitempė. Pradėjo įtariamai žvilgčioti tai į mane, tai į lesalą. Jų akys buvo išsprogę, bet ne iš baimės, greičiau iš susidomėjimo. Truputį pasimečiau, pradėjau sukinėtis ratais dairydamasis į brangenybėm nukrautas lentynas. Nugvelbti nieko netroškau, tik pasiskolint, dar nežinojau ką.
– Knygų norit? – purptelėjo balandis laibesniu kaklu.
– Na knygų, ko aš čia daugiau galėčiau norėti? – kiek pamąstęs atkirtau. Matyt, nepasirodžiau panašus į tipinį balandžių lesintoją.
– Gal kažko konkrečiai ieškote?
– Nieko konkretaus... Kur poezija?
– Štai ten, – pasuko snapą į tamsiausią kampą antrasis balandis. Jo kolega oriai nuplasnojo į tą menės kertę ir bemat išsklaidė tamsumas vienu snapo stuktelėjimu į šviesos jungiklį.
– Gal strazdo reikia? – sučirškė betūpdamas ant aukščiausios lentynos.
– Kas tas strazdas? Matau tik du balandžius.
– Purrr? – sukluso abu sparnuočiai.
– Nieko, ačiū.