Donelaičiui - 300
Donelaitis – tai mūsų lietuviškoji odisėja,
Tai nostalgiška klasė ir mokytojos šypsena,
Kai nuo Kūčių sakralinio stalo šiaudais nukuždėjus
Prie menkutės šviesos susirinkusi būrų šeima.
Tai vaikystė, jaunystė, močiutės sušildančios raukšlės
Bei mažytė rūtelės šakutė gelsvam bloknote,
Kartais budino kelias — vežimais iš ryto nukaukšęs
Į bažnyčią gražiai pasipuošus skaručių vora.
Tai lyg jausmas kalbėti lietuviškų žodžių posmeliais,
Pasidžiaugt ir suvokt, koks prasmingas yra judesys.
Į pavasarį mus tartum bites gyvenimui kelia
Ir koks žiemiškai baltas už lango laukų ilgesys.
Donelaitis – žinojimas: varpos nuo vasaros saulės,
Jau klampynė alsuojanti rudeniu – reiks pailsėt,
Ar nematomas rūbas, pasiūtas iš motinų meilės,
O galbūt tai gebėjimas žemei ir dangui kalbėt.